Bahu | Donnaa

Laimės Paslaptis. Citata iš Paulo Coelho knygos "Alchemikas".

Vienas turtuolis pasiuntė savo sūnų pas išmintingiausią pasaulyje žmogų sužinoti Laimės Paslapties. Po keturiasdešimties dienų kelionės per dykumą jaunuolis pagaliau priėjo Išminčiaus pilį, stovinčią kalno viršūnėje. Išminčius, atidžiai išklausęs vaikino ir sužinojęs, ko jam reikia, pasakė šiuo metu neturįs laiko atskleisti Laimės Paslaptį, tačiau pasiūlė jam apžiūrėti rūmus ir sugrįžti po poros valandų.
- Tik norėčiau tave paprašyti vienos paslaugos, - pridūrė Išminčius ir padavė jaunuoliui šaukštelį, o į jį įlašino du lašus aliejaus. - Vaikščiodamas nešk tą šaukštelį taip, kad neišpiltum aliejaus.
Jaunuolis pradėjo lipti rūmų laiptais - aukštyn ir žemyn, vis nenuleisdamas akių nuo šaukštelio. Po dviejų valandų jis vėl prisistatė Išminčiui.
- Taigi, - klausia šis, - ar matei persų kilimus valgomajame? Ar matei parką, kurį Vyriausiasis Sodininkas kūrė dešimtį metų? Ar atkreipei dėmesį į puikiuosius pergamentus mano bibliotekoje?
Sumišęs jaunuolis prisipažino nematęs nieko. Jo vienintelis rūpestis buvęs neišlieti Išminčiaus įlašintojo aliejaus.
- Gerai. Grįžk ir apžiūrėk mano pasaulio stebuklus,- tarė jam Išminčius. - Negalima pasitikėti žmogumi, nemačius jo namų.
Kiek nuramintas, jaunuolis vėl paėmė šaukštelį ir pradėjo vaikštinėti po rūmus, šįkart apžiūrinėdamas visus ant sienų ir palubėse iškabinėtus meno kūrinius. Dabar jis pamatė sodus, aplink juos dunksančius kalnus, subtilių gėlių grožį, pastebėjo, kaip skoningai parinkta vieta kiekvienam meno kūriniui. Grįžęs pas Išminčių, jis smulkiai apsakė, ką regėjęs.
- Bet kurgi tie du aliejaus lašai, kuriuos buvau tau įdavęs? - tuomet paklausė jo Išminčius.
Jaunuolis pažvelgė į šaukštelį ir suprato juos išpylęs.
- Tai va, - pasakė Išminčius, - galiu tau duoti vienintelį patarimą: Laimės Paslaptis yra matyti visus pasaulio stebuklus, sykiu nepamirštant dviejų aliejaus lašų šaukštelyje.

Posted on 19/8/2008 18:36:15 | Comments (0)

Trumpa gyvenimo instrukcija.

1. Kiekvieną dieną pasakyk komplimentą trims žmonėms.

2. Laikyk šunį.

3. Nors kartą metuose pasigrožėk saulėlydžiu.

4. Atsimink kitų žmonių gimimo datas.

5. Visada tvirtai paspausk tau ištiestą ranką.

6. Dažnai sakyk : „Ačiū“.

7. Dažnai sakyk : „Prašau“.

8. Išmok groti kokiu nors instrumentu.

9. Dainuok kai prausiesi po dušu.

10. Kiekvieną pavasarį sodink gėles.

11. Nusipirk gerą grotuvą.

12. Visada pirmas pasisveikink.

13. Gyvenk nenusižengdamas savo principams.

14. Naudokis pigiu automobiliu, bet nusipirk patį geriausią namą, kokį tik gali sau leisti.

15. Pirk geras knygas net jeigu jų ir neskaitai.

16. Kasdien valyk batus.

17. Išmok skirti Mocarto, Šopeno ir Bethoveno muziką.

18. Įsigyk naujų draugų, bet saugok ir senus.

19. Mokėk saugoti paslaptį.

20. Niekada nieko nelaikyk beviltišku. Stebuklų būna kasdien.

21. Išnešk šiukšles be priminimo.

22. Baik kritikuoti kitus.

23. Būk atsakingas už savo gyvenimą.

24. Gyvenk taip, kad tavo vaikai, mąstydami apie teisingumą, sąžiningumą ir ištvermingumą matytų tavyje pavyzdį.

25. Mokykis klausytis. Nauda kartais beldžiasi labai tyliai.

26. Gerbk savo vaikus.

27. Įeidamas į jų kambarį pasibelsk.

28. Niekada iš nieko neatimk vilties. Galbūt tai vienintelis dalykas likęs jo gyvenime.

29. Būk vaikas jei to reikia.

30. Suteik galimybę žmogui ką nors padaryti antrą kartą, bet niekada – trečią.

31. Jei pyksti, niekada neskubėk ką nors daryti.

32. Išmok pastebėti nenuoseklumus – tik tuomet galėsi juos ignoruoti.

33. Pralaimėk išdidžiai.

34. Nugalėk oriai.

35. Niekada nesakyk kitam žmogui, kad jis atrodo pavargęs ir susikrimtęs.

36. Nemokėk už nebaigtą darbą.

37. Kasdien rodyk savo šeimai kaip tu ją myli: žodžiais, švelnumu ir mintimis.

38. Ar galimybės leidžia, ar ne, išvyk atostogauti su šeima. Atostogų prisiminimai bus to verti.

39. Nevenk naujų minčių.

40. Nekartok klaidos.

41. Vesk tik iš meilės.

42. Paskambink mamai.

Autorius: H. Džeksonas Braunas.

Posted on 15/8/2008 12:30:34 | Comments (0)

Ištraukos iš katino dienoraščio.

Privariau po foteliu. Ech, geras! Nuobodžiauju. Prisiminiau audringą jaunystę. Tupėjau kadais ant stalo, kapojau letena kondensuotą pieną iš skardos. Atėjo ANIE ir kaip pradės rėkt. Aš gi ne dundukas, suvariau leteną kiek tilpo į skardą ir ant trijų likusių — marš už šaldytuvo. ANIE baubė dar tris dienas. Labai didžiavausi savimi.

Šiandien aš tingiu. Tingiu ***t. Ėsti — daugiau nebegaliu. Tyliai tūpiu, snūduriuoju. ANIE nervuojasi, dairosi pakampėm, dreba ir laukia zapadlo. Nu, bet kokie nepatogūs ANŲ dubenėliai. Bandžiau sutaršyt mėsos gabalą — ale kol letena neužkabinau, nė velnio nepavyko. Nu, paimtų normalius dubenėlius ir ėstų ant grindų. Iššššgamosssss.

Primyžau po foteliu. Ech, geras! Nuo pat ryto atlikau namų inspekciją. Paklydau antklodėje. Vos išsikapsčiau. Išgamos dvikojės. Pritempia pilnus namus visokio šlamšto — o man kankinkis. Brandinu keršto planą. Sugalvojau. Įgyvendinau. Prisirijau kažkokio mėšlo nuo stalo — uogienės gal, — įlindau į spintą ir ilgai, su pasimėgavimu vėmiau ant ką tik išskalbtų, bet dar nelygintų skalbinių. Daba ANA cyps, kol nepereis į ultragarsą. Atspėjau. ANA cypė taip, kad visam bute lemputės sutrukinėjo. Bet ėst davė.

ANA naują madą sugalvojo. Duoda man ėsti tik po pusę pakelio. O tai, "oi, katinėli, tu viso nesuvalgai, turbūt ne alkanas." Prietranka! Aš ne nesuvalgau, o pasilieku ant paskui! Ji juk ne kas penkias minutes man ką į dubenėlį įmeta. Anie gi suverčia visai dienai — ir viskas! O ėsti norisi. Vat ir tenka pasilikti, tipo, atsargai. Nemyšiu, bo po foteliu nieko neliks. Varau išrausiu smėliuką, naudos šian iš jo vistiek jokios. Primyžau po foteliu. Čia tai ge-ras!

Ryte buvau nepakartojamas. ANA išeina į koridorių — o aš jai į rankinę krapiju. Tipo, ***u, aha. ANA taip kvykė, kad visos varnos Sereikiškių parke nuo šakų nukrintaliojo. Nu, aš po sofa — šmykšt. Ilgai žvengiau. Aš gi nemyžau, tik šiaip pagąsdinau. Išsidūrė, išsidūrė.

Vakarienės metu ANAM kandžiojau apatinę leteną. Stipriai kandžiojau pliką apatinę leteną. Nulis emocijų. Pradėjau kandžioti, o po to daryt šitaip "Buueeee! — nu, tipo, vemiu aš nuo jo. ANAS kaip užbaubs! Nunešiau skudurus po vonia. Žvengiu. Teks patupėti po vonia, kol ANAS nueis miegot. Tupėjau po vonia. Palaukiau, kol ANIE išeis. Primyžau po foteliu. Primyžau po toršeru. Primyžau po antru foteliu. Geras! Basčiausiu po namus ieškodamas daiktų, prie kurių iki šiol nebuvau prikišęs letenų. Neradau nė vieno. Jaučiu nerimą. Prie mano dėžutės tulike yra kilimėlis. Anie jį patiesė, kad gražu būtų, aga. Iš tikrųjų tai jį labai patogu apvaryt, arba apdrabstyt smėliuku. Moksliškai tariant, pragaro mašinai vardu "dulkių siurblys" darbelio geram pusvalandžiui. O jei sumyžti taip, kaip tik aš moku, tai kilimėlio plovimui ir džiovinimui išeitų savaitė. Anie po kurio laiko susiprotėjo, kad kilimėlis jiems hemorojų varo, o ne grožiui tarnauja. Ir nustojo jį kloti prie mano dėžutės. Ale antra vertus, anie buki kaip bato aulas. Jiems nė į galvą, kad toks pats kilimėlis guli vonioj! Visą apdorojau. Pilnai. Tai yra, visiškai. Ana taip kaukė, kad gretimam name tarakonams ausų būgneliai susproginėjo. Tuoj puolė skambinti Anam: "Oi, katinėlis, taip pridirbo, taip...." O man tai kas? Man gerai, tupiu po vonia, manęs iš ten ne tik kad ranka, nauja šluota neiškrapštysi. Išstypinau iš po vonios. Primyžau po foteliu. Geras!

Buvau nepakartojamas. Iš ryto žadinau Anuos. Jie, niekšai, nesikėlė. Šokinėjau kaip jaunas antilopas, trypiau kaip bizonų kaimenė, riaumojau, kaip sužeista pantera. Kad nors ką. Nu bent ausim krusteltų. Pamėginau leist priešmirtinius garsus — drūnyja, niekšai. Kandžiojau apatines letenas — jokios reakcijos. Bet gi aš gudrutis, aga. Palindau po kaldra ir šalta šlapia nosim Anai į pilvą - čmok! Atgijo kaip miela. Vat tik ko kaukia — neaišku.

Vakar parėjo Anas. Užėjo į virtuvę. Aš jam baubiu: "Ėst duok", jis man "dar turi dubenėlyje". Aš jam vėl: "Čia mažai, ėst duok!", jis man atgal "Dar turi". Skupirdiajus. Iškart viršgarsiniu nuvariau ***ti šalia dėžutės. Bet Anas kažkaip savo pelės smegenais susiprotėjo, ką ketinu daryti. Ir užmetė akį į tuliką kaip tik tuo metu, kai pusė grindų jau buvo užtvindyta, o kita pusė kaip tik buvo tvindymo procese. Pamėginau nešt kudašių. Tiesa sakant, gana sėkmingai. Išskyrus pindiulį, kurį Anas spėjo įsegti man pavymui. Skridau trumpai, bet nemaloniai. Visą naktį kaupiau pyktį ir visą kitą. Na, palauk. Išeisi tu į darbą. Ana, višta, penktadienį pasiėmė noutą ir pasiplovė kažkur trim dienom. Nėr kaip rašyti. Detalės paskui. kol kas trumpa trijų dienų ataskaita: Primyžau po foteliu. Geras! Primyžau po foteliu. Ech, ge-ras! Primyžau po foteliu. Nusišauk!

Penktadienį nuo pat ryto mokiau ANĄ vaikščiot keturiom, kaip visi padorūs katinai. Palindau po išskleista sofa ir ėmiau dainuot kiek gerklė neša. Išžviegiau "Du gaidelius", "Alyvas" ir "What happened to your love". ANA blaškėsi aplink sofą keturpėsčia ir vapėjo: "Oi, katinėli, ko taip įsimiauksėjai?" Kiek besistengiau, vis tiek kreivai vaikšto, šikną vyzgina ir galvos kailiu grindis šluoja. Tikra nevėkšla. Ale bent ėst davė.

O vakar ANA parvilko silkės. Šiaip jau aš žuvies nelabai, bandė man ANIE visokių lašišų-erškėtų pakišti - mėšlų mėšlas, žodžiu. Bet daba kažkaip ėmiau ir užsimaniau. Karktelėjau ANAI - mikliai man du gerus šmotus atvanojo. Surijau vienu prisėdimu. O ji, parazitė, pasirodo, sūdyta. Užgėriau kas pirmiausia po snukiu pasimaišė - pienu. Bezdėjau taip, kad boksininkui iš trečio aukšto iš pavydo šiknos gumelė persprogo.

Vakar pasižymėjau. Ilgai ir kruopščiau sumyžinėjau visą smėliuką dėžutėje, kol jis nepavirto smirdžia lipnia bala. Pasislėpiau už tualeto durų, tykojau. ANAS įėjo į tualetą, o aš per dėžutės kraštą letenom - opssss! Ir visa košė jam ant kelnių. Tikras šūdasvydis. ANAS cypė falcetu, išbalo ir drebėjo. O man kas? Aš po vonia tupėjau ir krykštavau. Sugalvojau, aga. Už gerą elgesį man reikia išskirti premiją - plius tris pakelius maistelio per dieną. Nes penkių šiaip mažoka. Dabar beliko tiems pusgalviams išaiškinti visus šio sandėrio privalumus. Primyžau po foteliu. Geras!

Vakar vakare ANA parsivilko namo - ir puolė mane tąsyt: "Oi, katinėli, kaip tavęs pasiilgau, kaip tu gyveni, ar gražiai elgiesi?" Aš murkiau ir glaustinėjausi, kol ji nenuėjo į tuliką. Vos tik ji ten - aš po sofa, aga. Aišku, kvykė. O po to ji viršutines letenas kažkokiu kremu terliojosi. Indelis buvo atidarytas - nu aš ir lyžtelėjau. Pasirodė skanu, su alaviju ir kitais džiaugsmais. Prisirijau tiek, kad visą naktį žagsėjau. ANA plaikstėsi aplink, rovėsi kailį nuo makaulės ir vapėjo: Ach, mano katinėlis apsinuodijo!" Ryte po to kosmetinio šūdo sėdau kakoti - gerai nuėjo, minkštai. Daba žinosiu, kuo Friskies užkąsti.

Ryte ANO reikalavau ėst. Jis, reiškia, man ėdalą krauna ir taip paniekinamai: "Ech tu, vargšas giminaiti ....!" Įsižeidžiau. Privariau po foteliu. Geras! Vykdžiau archeologinius kasinėjimus dėžutėje. Kontrolinių mėginių ėmimai, kultūrinių sluoksnių atidengimas, iškasenų-šukių-šiukšlių ekspertizė. Pusdienį prasidulkinau, nieko įdomaus neradau. Net nuotaika dingo. O dar ANIE likusią dienos dalį baubė: "Bliamba, @!#$, ko vėl visą tuliką apmyžai-apšikai-apkasei? Ir dar šepetėlį sudirbai, galvijau!" Beširdžiai, bejausmiai išgamos. ANAS vakar atitempė ėdalo, iškart tris pakelius davė. Aš juos vienu ypu gurkt! Ne tai, kad suėdžiau, tiesiog įsiurbiau vienu mauku. ANAS dar bandė ėsti kukurūzus - pusę stiklainio atmušiau nuo jo teisingame mūšyje. Po to baisiai baubėm. O ANA, višta, rankeles taip nuolankiai sudėjo ir kad duos aikčiot: "Ach, katinėlis mums ačiū sako!" Besmegenė neraliuota. Aš gi aiškiu tekstu rėkiu: darrrr [censored] duokit! Nedavė. O išplautą kilimėlį jie veltui tualete patiesė. Primyžau ant kilimėlio. Geras!

Posted on 15/8/2008 8:38:43 | Comments (0)